Pagaliau sulaukėme tos akimirkos, kai baigėsi gana varginantis ir banguotas draugiškų rungtynių ciklas ir pagaliau galėsime stebėti Lietuvos rinktinės startą Pasaulio taurės pirmenybėse. Ar pirmas blynas prisvils? Net jei keptuvę valdytų aklas ir dar truputį kurčias žmogus, jis vis tiek sugebėtų kažkaip išlaviruoti, ką tikiu padarys ir Lietuvos rinktinė.

 

Prieš pradedant žiūrėti, kas per „žvėris“ yra mūsų pirmasis varžovas Egiptas, reikia sugrįžti į rungtynes su Latvija, kurios mane nuteikė stebėtinai optimistiškai. 

 

Galima sakyti, kad viskas klostėsi pagal mūsų planą ir trenerių štabo nurodymų išpildymas buvo daugiau nei patenkinamas. Tiesa, reikia paminėti, kad prie to prisidėjo ir patys latviai, kurių gynėjų linijos bandymai organizuoti bent kažką panašaus į žaidimo užuomazgas buvo, nepabijokime to žodžio, tiesiog apgailėtini. Kiek anksčiau galvojau, kad broliukai galėtų visai rimtai pasipriešinti savo pagrindiniams oponentams mirtininkų grupėje, jei sudėtyje turėtų Porzingį. Žiūrint į vaizdelį rungtynėse su Lietuva, jiems nepadėtų nei Porzingis, nei Oneal’as, nei Abdul-Jabbar’as. Buvo labai gaila stebėti Rolando Šmito frustraciją, kuris po eilinės gynėjų klaidos papurtydavo galvą ir nosimi ardamas parketą skuosdavo atgal į ginybą. Ko nebuvo gaila, tai Janio Timmos. O brolyti. Kai jau net komentatoriai nebesulaiko juoko po eilinio tavo kurioziško epizodo, tai yra pats aiškiausias ženklas, kad būsi atkabintas. Ir reikia dar truputį įžulumo, kad stebėtis tokiu trenerio sprendimu. Bet čia vintažinis Timma, ir nieko tu jam nepadarysi.

 

Kalbant apie Lietuvą, tai būtų galima sakyti, kad tokia lengva pergalė gali užliūliuoti komandą prieš čempionato startą. Bet turint omenyje, kokį banguotą pasiruošimą turėjome ir kiek kartų teko „nusvilti“, viskas turėtų įšeiti tik į naudą bei įpūsti kiekvienam žaidėjui kiek daugiau pasitikėjimo. Ir tas pasitikėjimas turėtų tik augti su kiekvieneriomis rungtynėmis, nes tvarkaraštis susiklostė taip, kad savo kelionę čempionate pradėsime su krepšinio diletantais ir kas kartą kilsime po laiptelį aukščiau, kol ateis lemiamų kovų metas. Nesame tokie geri, kad galėtume atsipalaiduoti, bet tikrai nesame tokie blogi, kad reikėtų jaudintis prieš rungtynes su Egiptu, Meksika ar net Juodkalnija (čia jau truputį rimčiau). Visuose susitikimuose favoritai būsime būtent mes.

 

O dabar Egiptas. Tai bus tik antras šios šalies pasirodymas rimtame turnyre nuo 1994 metų ir posakis „sarbiausia dalyvauti“ egiptiečiams turėtų skambėti kaip mantra, nes nieko daugiau jiems čia nuveikti ir neišeis. Vyrukai jau ir taip gerokai viršijo savo galimybes vien patekdami į šias pirmenybes. 

 

Lyderiu greičiausiai galima įvardinti Assem’ą Marei, kuris dar 2015 - 2016 metų sezone vilkėjo „Šiaulių“ aprangą bei vėliau turėjo neblogus sezonus tiek Vokietijoje, tiek Turkijoje. Ehab’as Amin’as buvo rezultatyviausias komandos žaidėjas jų kelyje į Afrikos lygos titulą. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į Karim’ą Elgizawy, kuris yra laikomas viena didesnių Egipto krepšinio vilčių į ateitį. Komandą treniruoja strategas Roy Rana, kuris tame pačiame Egipte atvedė Kanados U19 rinktinę prie aukso medalių 2017 metais. Tai vat tiek to Egipto.

 

Nors negalima nuvertinti varžovų, bet šios rungtynės Lietuvos rinktinei turėtų būti lengvas pasibėgiojimas, kuris užduos tonusą tolimesnėms kovoms.

 

Pergalė. Ir jei nepakriks nervai bei nepradėsime žaisti su degtukais šieno kupetoje - lengva pergalė.