Situacija Kauno „Žalgiryje“ pastorosiomis savaitėmis buvo labai įtempta, tačiau tai kas klube įvyko po rungtynių su „Partizan“, įtampos kartelę užkėlė į dar nematytas aukštumas. Man apskritai dabar sunku įsivaizduoti, kaip klubo vadovybė išlaviruos visą šitą ekskrementų pripildytą vežimą, kurį patys su pasimėgavimu ir prikrovė.
Kad būtų aiškiau, susidėliokime pagrindinę problemą, apie kurią kalbame. Dar prieš rungtynes su „Monaco“, iš „Žalgirio“ organizacijos nutekėjo informacija, kad Maskvyčio dienos nepasiekus pergalės greičiausiai suskaičiuotos, tačiau tada jokių sprendimų nebuvo priimta. Praėjus savaitei, šie pranešimai įgavo pagreičio dar prieš rungtynių su „Partizan“ pradžią ir pralaimėjus dar vieną susitikimą jau niekas neabejojo, kad Kazys bus pakeistas. Atsisakius į Kauną sugrįžti Šarui, pagrindiniu kandidatu pakeisti Maskvytį tapo Andrea Trinchieri. Galima drąsiai teigti, kad italas jau viena koja ir keturiais kitos kojos pirštais buvo Kaune.
Čia truputį sustokime. Pagrindinis kauniečių klubo teiginys vakar buvo tas, kad jie palaiko dabartinį trenerį. Čia kaip vyras palaikantis savo žmoną, bet einantis į šoną iš eilės tarškinti visko, kas juda. Toks pareiškimas yra ne tik, kad idiotiškas, bet ir turi potekstę, kad visi mes, stebintys šią situaciją, esame debilai. Apie ateinančius pokyčius „Žalgiryje“ žinojo visi, pradedant turgaus bobutėmis ir baigiant taksistais.
Ir tai žinojo dėl to, kad viskas krioklio greičiu ištekėjo iš klubo vidaus. Loose lips sink ships. Būtent toks posakis labiausiai tinka apibūdinti vieno iš šalia organizacijos esančio žmogaus nesugebėjimą laikyti liežuvio už dantų, po kurio „Žalgirio“ komunikacija atrodė tokia pat grakšti, kaip skęstantis Titanikas.
Toliau vyko tai, kas primena vidutiniško gerumo ir banalaus filmo siužetą, kuriame savo heroizmą pademonstravo žaidėjai, penktadienio treniruotėje piestu stodami už savo dabartinio trenerio nugaros ir pasakydami, jog nenori rungtyniauti vadovaujant jokiam kitam specialistui. Ir čia „Žalgirio“ vadovybė vėl parodė savo stuburo trūkumą, oro uoste paliko kabėti vargšą Trinchieri, ir išstojo su pareiškimu, kad ale čia viską sugalvojo durniai žurnalistai.
Daug kalbėti apie vakarykštę Jankūno konferenciją bandant nuraminti aistras net neverta. Daug abstrakčių minčių, jokio konkretumo ir sakyčiau net tokio tiesmuko melo, po kurio turėtų būti nuoširdžiai gėda.
Bet aš smarkiai nekaltinu Jankūno, nes būtų naivu tikėtis, jog dabartinėje organizacijoje sprendimus priiminėja jis. Jis tik veidas. Veidas, kuris dabar kels tik dar daugiau klausimų dėl savo (ne)kompetencijos.
Esamoje situacijoje, išeitis iš šio taško buvo tik viena: jei jau pasitiki treneriu, tai duodi jam garantuotą kontraktą dar kitiems metams ir visos aistros būtų maksimaliai nuramintos. Aišku, sąlyginai, kiek tai buvo įmanoma.
Kas bus toliau? Manau, kad visiškas py**iec. Koks sveiko proto specialistas po tokių viražų norėtų netolimoje ateityje stoti už „Žalgiro“ vairo? Trinchieri, kaip Tomo Hankso personažas, kuris buvo įstrigęs oro uoste, išmaukė jau ne vieną raudono vyno taurę ir turbūt eina iš proto galvodamas apie šią WTF situaciją, bei negali atsistebėti šio sprendimo absurdiškumu.
Kazio vietoje, aš taip pat susimąstyčiau apie savo ateitį Kauno klube. Eurolygoje dabar laukia trys rungtynės, kuriose su esama sudėtimi pergalės tikrai nenusimato. Maskvyčio vietoje būčiau pasiėmęs kompensaciją ir išėjęs aukštai pakelta galva iš viso šito mėšlo. Nes pagalvokite, kaip dabar reikės dirbti su žmonėmis, kurie jau buvo tau paruošę atleidimo lapelį?
Man labai sunku suvokti, kaip tokio lygio organizacija gali priiminėti tokius sprendimus ir taip valdyti šitą krizę. Žiūrint iš šalies, „Žalgiris“ turėjo du variantus, iš kurių abu būtų turėję savo racijos.
Duodi Kaziui dirbti iki sezono pabaigos, o po to jau žiūri, ar tave tenkina viso sezono darbas. Šis treneris praėjusį sezoną pats išsikėlė tokią kartelę, kurią pasiekti šiame sezone bus be galo sunku. Ir nepasaint to, jis tikrai nusipelnė dirbti ir įrodyti, kad sėkmė nebuvo atsitiktinė.
Arba matai, kad komandos žaidimas nesiklijuoja, o jis tikrai nesiklijuoja, ir darai ryžtingą sprendimą paimdamas kitą strategą ir taip bandydamas sukrėsti komandą iš vidaus, bei pakeisti šio sezono trajektoriją.
Bet ne. „Žalgirio“ vadovybė nusprendė eiti keliu, kuris vadinasi „Eunuchų takas“. Pasižiūrėsime, ar tokie bestuburiai sprendimai ir mėtymasis tik dar labiau nepagilins krizės komandoje.
