Žurnalistinis (ne)taktas
Šiemet šios temos nagrinėjimas prasidėjo kaip niekada anksti. Tai nulėmė ne tik tai, kad dėl keletos žaidėjų apsisprendimo jau kaip ir buvo aišku net nepasibaigus klubiniam sezonui, bet ir, mano nuomone, per didelio žurnalistinio susijaudinimo ir ejekuliacijos šiek tiek per anksti. Gal dėl to, kad senstu ir prastėja atmintis, arba dėl to, kad man niekada ši tema neatrodė labai svarbi, nepamenu tokio atvejo, kad tik nuaidėjus finalinei LKL finalo sirenai, žaidėjai jau iš karto buvo tardomi rinktinės klausimais. Man čia labai primena tą “tai, gal vis tik išbėgsite?”. Viena yra paklausti žaidėjų, ar jie planuoja ir toliau atstovauti savo klubui (kas irgi yra labai cringe, nes atsakymas bus visada šabloniškas ir toks pat), bet visai kita - bombarduoti ir taip jau pavargusius atletus klausimais ar jie nenorėtų dar labiau pavargti ir per savo laisvą laiką vasaros metu. Gal duokite bent savaitę žmonėms normaliai susidėlioti mintis, prioritetus, pailsėti ir klauskite tik tada? Tada ir atsakymai bus geresni, ir teks matyti daug mažiau verbaliai viduriuojančių reakcijų. Win - fucking - win.
Reakcijos, nuomonės ir komentatorių klano debilai
Ir vis tik, gyvename laisvoje šalyje, kur kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę ir daryti taip, kaip jam atrodo geriausia (į tai įeina ir nepasijungimas į rinktinę, jei ką). Išskirčiau dvi nuomonės skleidėjų grupes, kurios - labai skirtingos. Vienos iš jų verta paklausyti, o kita turėtų labai smarkiai pasižiūrėti į veidrodį.
Aš galiu suprasti krepšinio pasaulio žmonių nuogąstavimus. Žaidėjai ir treneriai, patys daug atidavę rinktinei, nusipelno būti išgirsti. Vieniems dėl šio klausimo skauda mažiau, kitiems daugiau, bet jų nuomonė paremta savų pačių patirtimi. Tik truputį gaila, kad didžioji dalis šios grupės narių gyvena šiek tiek pasenusiais principais, kur kažkas - kažkam - kažką skolingas. Man tai primena laikotarpį, iš kurio labai sėkmingai pasitraukėm ir palikom toli toli už savęs. Kalbėti apie kažkokią pareigą tėvynei reikėtų tada, kai šalia Lietuvos sienos bus išrikiuoti orkistano tankai. Tik tada reikėtų visų, nepriklausomai nuo aplinkybių. Žaidimas rinktinėje, kad ir kokia tai nebūtų privilegija, nėra privalomas dalykas ir diskusija turėtų baigtis ties tuo.
Kita grupė - krepšinio civiliai/komentatoriai. Oh brother. Grupė, į kurią dėmesį reikėtų kreipti mažiausiai, bet kuri visada rėkia garsiausiai. Ant tavęs rėks ne tik tada, kai neatvažiuosi. Oi ne. Ant tavęs rėks ir tada, kai atvažiuosi, bet gal tau nepasiseks ir sužaisi blogą čempionatą, rungtynes ar net atskiras atkarpas. Ir iš čia kyla klausimas: o kam išvis į juos kreipti dėmesį, jei jų akyse tu visada būsi grybas, lavonas ar medis tiek atstovaujant, tiek neatstovaujant rinktinei? Teisingai, dėmesio į juos kreipti nereikia. Jų verbalinė diarėja yra lyg bezdaliukai kažkur laukuose - iš pradžių labai smirda, bet labai greitai išsisklaido. Didžioji dalis jų pripildyti pagiežos, senų paniatkių ir jiems visada nostalgiją kels tie “seni gerai laikai”, kur žmonės buvo paprastesni ir darydavo kas pasakyta. Jei kažkada gatvėje praeisite pro pusamžius žmones, kurie lyg infarkto iškreiptu veidu prisimerkę šypsosi ir svajoja, tai būtinai jiems nesutrugdykite. Jie jau turbūt džiaugiasi parašę žiaurinį komentarą ant kurio nors žaidėjo, arba tiesiog myntyse masturbuojasi prisimindami kaip gerai buvo tada, kai už kelias kapeikas galėjai nusipirkti ledų. Duokite jiems pasidžiaugti šiomis akimirkomis. Tai jų dienos mentalinis pikas.
Išmokime tiesiog mėgautis krepšiniu
Su rinktine viskas bus gerai, nepaisant to, kas atvažiuos ar neatvažiuos. Turime dar labai neseną pavyzdį, kai surinkę viską, ką galėjome geriausio, likom nieko nepešę. Taip pat turime pavyzdžių, kai išleidę rinktinę iš kurios nieko nesitikėjome, buvome apdovanoti medaliais. Išmokime tiesiog nuoširdžiai mėgautis krepšiniu. Tai bus proga atsiskleisti kitiems žaidėjams, kurie įprastomis aplinkybėmis tokios galimybės neturėtų. Ir svarbiausia, nustokime vieni kitiems aiškinti ir kvestionuoti kiekvieną sprendimą. Kas geriausia žaidėjui, jo ateičiai ir jo šeimai žino tik pats jis ir niekas daugiau.
