Depresija. Taip aš apibūdinčiau savo būsena, kuri buvo apėmusi mane po finalinio rungtynių švilpuko, skelbiančio pralaimėjimą krepšinio duobkasiams „Asvel“. Ta nesėkmė atrodė kaip visiškas nesusipratimas iš alternatyvios realybės. Realybės, kurioje pica su ananasais yra aukščiausios kokybės produktas, o Rūta Janutienė už savo žurnalistiką laimi Pulicerio premiją. 

 

Kas gi neveikė susitikime su prancūzais? Viskas, kas sukasi aplink darbą prie savojo lanko. Prieš rungtynes Kazys Maskvytis teigė, kad reikia pradėti nuo gynybos ir neįsivelti į taškų lenktynes. Žodžiai geri ir logiški, bet įdomu ar į juos įsiklausė visi komandos žaidėjai, nes po dviejų kėlinių kauniečiai buvo įmetę 56 taškus, bet patys praleido lygiai pusšimtį. Toks plano nevykdymas buvo turbūt svarbiausia pralaimėjimo priežastis, bet tikrai ne vienintelė.

 

Visų pirma, kad „Žalgiris“ būtų maksimaliai konkurencingas, reikalingas daug geresnis Šmito žaidimas. Latvis krepšį atakavo vos 3 kartus ir liko ne tik savo paties, bet ir daug mažiau talentingų „Asvel“ priekinės linijos žaidėjų šešėlyje. Tai žmogus, kuris turėtų būti antra opcija puolime po Evans’o ir tokių pasirodymų jis sau leisti negali.

 

Savojo žaidimo kol kas neatranda ir Arnas Butkevičius, kuris ir pats pripažino, kad šiuo metu išgyvena žaidybinę duobę. Tačiau del Arno man ramu, nes nepaisant jo formos, jis aikštelėje atiduoda save visą ir ankščiau ar vėliau pradės rodyti tą žaidimą, kuriuo buvo galima tik džiaugtis praėjusiame sezone.

 

Brady Manekas bus tas žaidėjas, kuris banguos. Šiose rungtynėse jis paleido du tritaškius ir abu jie skriejo pro šalį. Jei amerikietis gaus dagiau progų išsimesti, tai jis bus naudingas. Jei ne, tai bus jo eilinės tuščios rungtynės, nes be savo tolimų bombų jis nieko daugiau pasiūlyti ir negali.

 

Labiausiai mane neramina užsitęsusi papildymo paieška gynėjų linijoje ir savęs nerandantis Mitrou-Long’as. Kanadiečio vieną gerą epizodą keičia dvi kliurkos, kurios pasitaiko abejose aikštelės pusėse. Jau daug kartojau, bet ir toliau nenustosiu - „Žalgiriui“ verkiant reikia papildymo. ASAP. Kai nefunkcionuoja Mitrou-Long’as, kauniečių opcijos puolime šioje pozicijoje pasidaro iki skausmo ribotos. Dėl tokio neveiksnumo ieškant pamainos Brazdeikiui verkiau, verkiu ir verksiu toliau. 

 

Bet yra ir mažas vilties šviesuliukas, kuris susijęs su savaitgalio rungtynėmis. Vietiniame fronte buvo įveiktas Vilniaus „Rytas“. Rezultatas buvo dėsningas, bet svarbiausia buvo tai, kaip ta pergalė iškovota. Pirmiausia, dėl gero darbo ginantis. Mano akimis, tai buvo geriausios šio sezono kauniečių rungtynės gynyboje ir tai verčia tikėti, kad visi žaidėjai po gauto antausio Eurolygoje pagaliau suprato, koks turi būti jų pergalingo žaidimo modelis. Nors kita vertus, kauniečiai žaidė tiesiog prieš Čempionų lygos vidutiniokę ir sunku pasakyti, ar tokį gynybos pagerėjimą galima vertinti objektyviai. 

 

Jau ketvirtadienį „Žalgirio“ laukia išvyka į Stambulą ir rungtynės su  „Anadolu Efes“, kuriose bus galima parodyti, ar tikrai pasimokyta iš skaudžių pamokų. Turkai kol kas buksuoja ir niekaip neranda savojo žaidimo. 

 

Didžiausi to kaltininkai mano akimis naujokai Darius Thompson’as ir Tyrique Jones. Praėjusį sezoną „Baskonia“ schemose žibėjęs Thompson’as kol kas savo komandai vadovauja labai neužtikrintai ir stokoja stabilumo. Jones kankina didesnės bėdos, nes jam tiesiog trūksta tokio krepšinio lygio patirties. 

 

Dar vienas nemalonus siurprizas turkams - blankus Will’o Clyburn’o žaidimas. Amerikietis atrodo smarkiai pasėdęs ir yra toli gražu nuo tos formos, kurios iš jo tikisi visa „Anadolu Efes“ organizacija.

 

Turkai kaip ir „Žalgiris“ į šias rungtynes žengs su dviejų pralaimėjimų Eurolygoje paeiliui serija ir man atrodo, kad šiose rungtynėse pagrindinį vaidmenį suvaidins psichologija. 

 

Nesinori būti blogu pranašu, bet manau, kad kauniečiams iš Stambulo išsivežti pergalę bus labai sunku. Bet kokiu atveju, norėtusi bent pamatyti užuomazgas to žaidimo, kuris buvo „Žalgirio“ viztinė kortelė viso praėjusio sezono metu.