Nors vakar Kauno „Žalgiriui“ rungtynės su Vilniaus „Wolves“ nesiklostė ypatingai sėkmingai, paskutinė ir netikėta pergalė Eurolygoje man suteikė truputį vilties. Vilties, kad kitam sezonui Kaune turėsime strategą, kuris į krepšinį žiūri moderniai ir teisingai. Kokių naujienų į žalgiriečių sistemą Eurolygos rungtynėse jau spėjo įvesti Andrea Trinchieri? 

 

1. Sumažėjusi rotacija

 

Vienas iš dalykų kurio tikėjausi iš karto į klubą atvykus italui - rotacijos susiaurinimas. „Žalgiris“ nėra ta komanda, kuri savo sudėtyje turi 12 lygiaverčių žaidėjų ir rotuojant juos visus (kaip buvo dažnai daroma prie Kazio), labai dažnai jausdavosi kokybinis nuosmukis. Trinchieri jau leido suprasti, kad Eurolygoje Dovydas Giedraitis ir Danielius Lavrinovičius turės tik epizodinius vaidmenis, ir mano galva, tai labai teisingas sprendimas.

 

2. Atgijęs Lekavičius

 

Pagaliau kažkas sugebėjo atgaivinti Lekavičių! Ne tik, kad atgaivinti, bet priminti tiek jam, tiek mums, koks žaidėjas yra Lukas. Tai aukštos klasės atkarpų virtuozas, kurio pagrindinė misija - leisti kamuolį į krepšį. Jis nėra nei žaidimo organizatorius, nei gynybos žaidėjas, todėl būdavo labai sunku žiūrėti į poziciniame krepšinyje skęstanti Lekavičių, kurį pagaliau išlaisvino greitesnis Trinchieri tempas bei specialios situacijos šiam kauniečių vijurkui.

 

3. Esi laisvas? Mesk!

 

Skamba paprastai, ar ne? Tačiau Maskvyčio „Žalgiris“ rengdavo labai ilgas atakas, su ekstra perdavimais, iki „tikro“ metimo. Tas tikras metimas dažniausiai pasibaigdavo metama nesąmone per rankas besibaigiant laikui. Trinchieri turi visai kitokią viziją. Jei esi laisvas, turi atakuoti krepšį, kad ir pirmosiomis atakų sekundėmis. Tokia strategija taip pat padeda komandai surengti daugiau atakų per rungtynes, kas konvertuojasi į papildomus taškus ar bent galimybes jiems. 

 

4. Pagreitėjęs rungtynių tempas.

 

Dar vienas aspektas, kuris pasijautė iš karto po to, kai prie komandos vairo stojo Andrea Trinchieri. Žalgiriečiai nuolat ieško galimybių greitajam puolimui ir lengvesniems taškams. Prie Maskvyčio, greitas puolimas buvo praktiškai neegzistuojantis reiškinys ir net nusistebėdavai, kai pavykdavo užklupti varžovus nepasiruošusius ir pelnyti lengvesnius taškus.

 

5. Rokiruotės ketvirtoje pozicijoje.

 

Dar viena naujovė, kurią naudoja Andrea Trinchieri - Rolando Šmito pakilimas nuo atsarginių žaidėjų suolelio, į starto penketą išleidžant Brady Manek’ą. Čia gaunasi tokia win win situacija. Latvis neprisirenka greitų pražangų, bei išlieka šviežesnis ilgesniam laikui. Kaip sakė Trinchieri, Šmitas visada žaidžia 100% ir dažnai dėl nuovargio pradeda daryti klaidas. Savo ruožtu Manek’ui startinio puolėjo pozicija atrodo įpūtė pasitikėjimo savo jėgomis. Taip pat verta paminėti, kad Trinchieri sėkmingiau išnaudoja šį puolėją ir tikrai nepamatysime tokių absurdiškų rungtynių, kur Manek’as bus sužaidęs virš 20 minučių ir krepšį atakavęs vos sykį ar du.

 

6. Ilsinamas Evans’as.

 

Dar vienas svarbus momentas, dėl kurio Evans’as pradėjo žaisti geresnes rungtynių pabaigas - jo pataupymas visų rungtynių metu. Prie Trinchieri, kamuolio persivarymo arba įžaidimo funkciją nuo Evans’o pečių perima kiti žaidėjai, taip leidžiant šiam amerikiečiui būti šviežesniam rungtynių pabaigose, kuriose jis gali įjungti penktą pavarą ir išvengti tų klaidų, kurių pasitaikydavo vadovaujant Maskvyčiui.

Šią savaitę „Žalgirio“ laukia sunki išvyką į Belgrado pragarą ir rungtynės su „Partizan“. Turint omenyje, koks nepalankus varžovas kauniečiams yra šis serbų grandas, bus įdomu stebėti, kokių dar naujovių į savo komandos žaidimą įves charizmatiškasis italas.