Egiptas ir Meksika mūsiškiams tebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Gal net daug lengvesnis nei buvo prognozuota ir tikrai lengvesnis, nei tikėjausi aš pats. Nors klaidelių gynyboje ir sisteminio broko pasitaikė rungtyniaujant net su tokio riboto talento komandomis, bet visumoje mūsų rinktinė tikrai atrodė kaip puikiai dirbantis varikliukas ir sakyčiau gerokai kilstelėjo visų sirgalių lūkesčius.
Labiausiai džiugina tai, kad rungtyniaujame labai įvairiapusiškai. Žinoma, turime aišku lyderį, bet atskirose rungtynėse gal iššauti vis kitas žaidėjas ir tapti Robin’u mūsų Batman’ui Valančiūnui. Pirmosiose rungtynėse jam puikiai talkino Margiris Normantas, o antrosiose lyg nuo grandinės nutrūkęs šėlo Rokas Jokūbaitis, kuris tapo tikru meksikiečių siaubu pirmąjame kėlinyje.
Apskritai, kiekvienas į aikštelę žengęs žaidėjas įdejo savo indėlį per abejas rungtynes. Tokios pačios koncentracijos prireiks ir rungtynėse su Juodkalnija, kuri yra kur kas pavojingesnis ir galimai mums labai neparankus varžovas.
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į Nikolą Vucevičių, kuris čempionatą pradėjo MVP ritmu. Per dvejas rungtynes vidutiniškai rinkęs po 21.5 taško ir 8.5 atkovoto kamuolio, juodkalnietis terorizavo oponentų centrus tiek iš artimesnės, tiek iš tolimesnės distancijos. Ypatingai tai pasimatė rungtynėse su Meksika. Vučevičius darė ką norėjo, tiek nugara, tiek veidu į krepšį. Ir kai varžovų centrai jam pradėjo atidavineti vidutinius ir tolimos distancijos metimus, Vučevičius pasakė hold my beer ir įkratė 3 iš 3 tritaškius. Toks pagrindinio centro žaidimas gerokai sumažino Bojano Dubljevičiaus vaidmenį, kuris nors ir žaidžia panašų minučių skaičių, bet per jas sukrapšto tik 6.5 taško ir 4 atkovotus kamuolius. Tiesa, Lietuvos rinktinės centrams vertėtų pamiršti šią ilgamečio Eurolygos žaidėjo statistiką. Dubljevičius turbūt yra dar geresnis metikas iš distancijos nei Vucevičius ir tai gali tapti vienu iš pagrindinių ginklų, galinčių nukalti pergalę Juodkalnijai.
Juodkalnijos vadžias savo rankose tvirtai laiko Kendrick’as Perry, kuris ne tik renka po 13.5 taško, bet ir puikiai asistuoja savo aukštaūgiams iš žaidimo 2 prieš 2 arba kitų padėčių, atiduodamas net po 7 rezultatyvius perdavimus. Perry taip pat pasižymi gerais individualiais įgūdžiais, todėl lietuvių gynėjams teks būti ypatingai akyliems stabdant jo improvizacijas ir atkirtinėjant jį nuo savo priekinės linijos bokštų.
Atskiro paminėjimo vertas Nikola Ivanovičius, kuris kol kas yra antras pagal rezultatyvumą Juodkalnijos žaidėjas, tritaškius metantis 50% taiklumu bei vidutiniškai renkantis po 14.5 taško. Nors Ivanovičius nelabai sau progas kurti galintis žaidėjas, tačiau jis tampa puikia dėlionės dalimi, kai varžovai spaudžiasi baudos aikštelėje ir kamuolys suvaikšto iki šio gynėjo metimui iš statinių padėčių.
Nors lietuviai laikomi labai aiškiais rungtynių favoritais ( koeficientas publikavimo metu 1.42 prieš juodkalniečių 2.90), jie gali bausti mus būtent tose pozicijose, kuriose mes esame silpni. Nenustebčiau, jei šiose rungtynėse daugiau žaidimo minučių gautų Gabrielius Maldūnas nei Donatas Motiejūnas, nes pastarasis yra labiausiai pažeidžiamas rinktinės aukštaūgis ginantis prieš gerai organizuotą pikenrolą, kuo ir pasižymi Juodkalnija.
Iškart po to, kai buvo paskelbtos čempionato grupės, žinojome kokios svarbos bus šios rungtynės. Lietuvos rinktinės trenerių štabas turėjo pakankamai laiko pasiruošti ir tikėkimės jų kruopščiai parengtas planas lems būtent tai, kad tapsime D grupės nugalėtojais.
Lengvų rungtynių tikėtis neverta, bet vis tik prognozuoju Lietuvos rinktinės pergalę.
