Tribūnos - darbo klasės balsas
Milano mieste, kur pramonės fabrikų kaminai dūmina virš stogų, gimė „Inter“ ultros – balsas tų, kurių kasdienybę sudarė darbas cechuose ir kova dėl oraus gyvenimo. Pirmieji „Curva Nord“ sirgaliai atsirado 1969-aisiais, kai grupelė jaunų darbininkų ėmė burti bendraminčius į tribūną, kad palaikytų savo komandą ne tik dainomis, bet ir kaip miesto bendruomenės veidą. Jau 1970-ųjų viduryje jų plakatuose pasirodė ne tik futbolo simboliai, bet ir šūkiai prieš fabriko uždarymus, prieš miesto elito sprendimus, kurie skriaudė paprastą žmogų. Tarp jų tuo metu buvo ir pirmosios žiežirbos konflikto su „AC Milan“ sirgaliais – dvikovos dėl to, kas turi teisę vadintis tikruoju miesto atstovu. San Siro tribūnose užvirė dvikova, kuri trunka iki šių dienų: kuri tribūna – „Curva Nord“ ar „Curva Sud“ – turi teisę vadintis tikrąja Milano širdimi?
Daugiau nei žmonių siena
„Curva Nord“ visada buvo daugiau nei tik fanų susibūrimas – tai savotiška armija, kovojanti už klubo garbę ir miesto orumą. Jų garsiosios choreografijos – tik ledkalnio viršūnė. Vienas įsimintiniausių momentų įvyko 2001-aisiais Turine: „Inter“ ultros, susibūrę į vieną didžiausių išvykos kolonos konvojų klubo istorijoje, išskleidė vėliavą su žodžiais „Niekada nepasiduosim“, ir įžengė į priešiškiausią teritoriją – „Juventus“ stadioną. Po rungtynių kilo muštynės, kurios vėl parodė, kad „Curva Nord“ nariai pasiruošę ginti savo garbę visomis priemonėmis. Panašios situacijos kartojosi ir Milano derbiuose: San Siro prieigose neretai po rungtynių pasigirsdavo sirenos, kai ultros susidurdavo akis į akį su „AC Milan“ „Curva Sud“. Vienas garsiausių tokių incidentų įvyko 1994-aisiais: po pralaimėjimo derbio metu tribūnų konfliktai išsiliejo į gatves, kur abi pusės susirėmė nakties tamsoje prie stadiono. Konflikte užfiksuota net kelios dešimtys sunkiai sužeitų abiejų pusių sirgalių.
Vikings: grupuotė su garbės kodeksu
Tarp „Inter“ ultrų itin ryški figūra – „Vikings“ grupuotė, susikūrusi 1984-aisiais. Jų simboliai – vikingų šalmai, kirviai, šiaurietiškos runos – tapo baimės ženklu tiek Italijos stadionuose, tiek už jų ribų. „Vikings“ garsėja griežta drausme: jų lyderis Nino Ciccarelli buvo žinomas kaip charizmatiškas, bet negailestingas vadas( Praeitas metais Nino buvo pasiųstas už grotų daugiau nei 4 metas už keletą nusikaltimų bei prisidėjimą prie „Napoli“ fano žūties per grupuočių susirėmimą). Už nelojalumą ar garbės pažeidimą iš grupės buvo šalinama be diskusijų. „Vikings“ stovėjo pirmose gretose per garsiausius susirėmimus su „AC Milan“ „Fossa dei Leoni“ grupe. Pavyzdžiui, 2007-ųjų derbio metu, kai po įtemptų rungtynių „Vikings“ inicijavo masinę konfrontaciją su „Milan“ fanais prie metro stoties, kur policija vos suvaldė situaciją. Tuo metu „Vikings“ tribūnoje buvo tie, kurie kūrė drąsiausias choreografijas, pvz., žymiąją 2010-ųjų „Milano valdovų“ kompoziciją, kurioje vikingų karžygys sutrypė „Milan“ simbolius.
Kova vyksta ne tik stadione
Konfliktai tarp „Inter“ ir „Milan“ fanų – neatsiejama miesto istorijos dalis. San Siro stadiono tuneliai ir aplinkinės gatvės daug kartų virto mūšio lauku. 1995-aisiais po derbio rungtynių kilo didžiulės muštynės, kuriose susidūrė šimtai abiejų stovyklų narių. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai policija turėjo masiškai iškviesti pastiprinimą, kad išsklaidytų įsiutusias minias. Bet šie konfliktai neapsiribojo tik „Milan“. 1997-aisiais susirėmimai su „Lazio“ „Irriducibili“ paliko miestą su daugybe sudaužytų vitrinų ir dešimtimis sužeistų sirgalių. 2005-aisiais Čempionų lygos ketvirtfinalis su „Milan“ tapo gėdingu puslapiu: kai įsiutę „Curva Nord“ ultros svaidė fakelus į aikštę, vienas jų pataikė į „Milan“ vartininką Dida – tai lėmė diskvalifikaciją ir griežtas UEFA baudas. Derbiai visada lydimi nerimo: net ir šiandien per kiekvieną derbį miesto gatvėse gausu policijos, nes visi žino, kad „Curva Nord“ ir „Curva Sud“ nariai nelaiko vieni kitų draugais.
Futbolas - gyvenimo veidrodis
„Inter“ ultros niekada nežiūrėjo į futbolą kaip į žaidimą. Kiekviena pergalė ar pralaimėjimas atspindėjo jų miesto, bendruomenės ir asmeninio gyvenimo kovas. Ypač tai buvo juntama 2010-aisiais, kai „Inter“ iškovojo legendinį „treble“ – laimėjo „Serie A“, Italijos taurę ir Čempionų lygą. „Curva Nord“ pasiruošimas tam sezonui buvo milžiniškas: jie kūrė choreografijas, kuriose darbininkai, kovotojai, net mitologiniai herojai simbolizavo ne tik komandą, bet ir visą miestą. Viena įspūdingiausių – milžiniškas darbininko atvaizdas, laikantis tris trofėjus, kaip pergalės prieš elitą ir privilegijuotuosius ženklas. Net triumfo akimirką ultros nepamiršo parodyti, kad jų pergalės – visos darbo klasės pergalės prieš turtingųjų pasaulį.
Lyderiai, nešantys vėliavą
„Curva Nord“ ir „Vikings“ lyderiai – tai ne pavieniai chuliganai, o žmonės, kurie dešimtmečius kūrė tribūnos dvasią. Be Mauro il Lupo, Nino Ciccarelli tribūną ilgus metus formavo ir „Boys San“ atstovai. Šių lyderių vardai dažnai lieka šešėlyje, bet jų sprendimai lemia tribūnos elgesį. Jie sprendžia, kaip atsakyti į klubo politikos sprendimus, kaip organizuoti protestus prieš brangstančius bilietus ar kaip elgtis per derbius. Kartais net prieš rungtynes su „Milan“ būdavo slapti susitarimai tarp lyderių, siekiant išvengti perteklinio smurto arba atvirkščiai – organizuoti „pasitikimus“ prie tam tikrų stadiono sektorių. Šie lyderiai žino: tribūnos garbė svarbesnė už asmeninį saugumą.
Ultros - miesto sąžinė
Šiandien, kai futbolas vis labiau tampa verslu, „Inter“ ultros primena, kad žaidimas priklauso žmonėms. Jie vieni pirmųjų kėlė balsą prieš stadiono VIP-izaciją. 2013-aisiais net „Curva Nord“ ir „Curva Sud“ fanai trumpam sudėjo ginklus ir per derbį kartu stojo į tylos protestą prieš miesto valdžios planus kelti bilietų kainas. Tai buvo reta akimirka, kai abi tribūnos prisiminė, kad jų kova – bendra: prieš tą, kas bando atimti futbolą iš paprastų žmonių rankų. Ultros iki šiol garsiai kovoja prieš bet kokį bandymą nutildyti jų balsą – jie stadioną vadina savo namais, o miesto sąžinę – savo misija.
