Prisipažinsiu, kad neturiu “akies” ant lietuviško futbolo. Kartais jį žiūrėti taip sunku, jog šiam reginiui prisiruošti reikia tiek morališkai, tiek fiziškai. Daugiau malonumo sukelia žiūrėjimas į ant sienos džiūstančius dažus, arba į vėjo plaikstomą celofaninį maišelį, arba tiesiog į Celofano bandyma per savo “live” transliacijas pavirsti iš urodo į žmogų. Taip pat įdomiau pasiimti žiūronus, įsitaisyti kažkur smėlėtų pajūrio kopų krūmuose ir nukreipti savo žvilgsnį į nudist… Stop, stop, stop. Čia jau pasakiau per daug. 

 Tačiau stebėti “Žalgirį”, ypatingai Europiniuose turnyruose - visai kitokia patirtis. Komanda jau metai iš metų sėkmingai kovoja su didesniais vardais už save ir atrodo kilsteli savo žaidimą į kitą lygį, kai sutinka “ant popieriaus” talentingesnius ir tituluotesnius oponentus. 

Įvykiai pagal tokį scenarijų klostėsi ir pirmąjame susitikime su Stambulo “Galatasaray”. Nenuvertinant Lietuvos klubo žaidimo, atrodė, kad pirmąją rungtynių dalį turkai žaidė viena koja. Jei tiksliau, tai visai be kojų. Žalgiriečiai itin dažnai lankėsi netoli savo varžovų vartų ir nuolat jiems grąsino. Ištikrųju galima sakyti, kad “Galatasaray” žaidėjams net sekėsi, jog jų vartų sargui neteko išsiimti kamuolio bent porą kartų iki pirmojo “Žalgirio” įvarčio.

Prasileidę pirmąjį įvartį, “Galatasaray” žaidėjai atkuto ir pradėjo “Žalgirio” vartų apgultį, ko pasekoje pelnė du įvarčius per tris minutes (75 -78 min). Ir kai jau atrodė, kad rungtynės baigsis lietuviams nepalankiu rezultatu, mes radome savo herojų. Herojų, kuris ne tik įmušė išlyginamąjį įvartį 92 žaidimo minutę, bet iš karto po to surengė viena iš labiausiai head-scraching pasirodymų, kuris įstrigo visiems. Sirgaliams, teisėjams, varžovams, ekspertams, ISIS teroristams ir popiežiui. Į skutus savo marškinėlius sudrąskęs D. Kazlauskas iš karto užsidirbo raudoną kortelę. Neabejotinas brain-fart’as, bet ačiū už įvartį, Donatai.

Jei reikėtų išskirti kelias priežastis, kodėl rungtynės “Žalgiriui” susiklostė sėkmingai su daug stipresniu varžovu, tai mano galva jos būtų tokios:

- pačių žalgiriečių žaidimas. Kaip jau minėjau, “Žalgiris” visada pasitempia prieš stipresnius varžovus. Tai pat nukelti kepurę tenka ir trenerių štabui, kuris parengia tinkamą rungtynių planą.

- saulėtieji paplūdymiai ir “Galatasaray” nenusiteikimas. Įsivaizduokite, kad esate milžiniškus kontraktus turintys sportininkai ir vieną dieną mėgaujatės visais nuodėmingųjų pakrančių privalumais, o jau kitą - tenka pakuotis lagaminus ir ruoštis rungtynėms su Lietuvos klubu. “Žalgiriu”. “Kuo tokiu?” - vieningai sušunka visi “Galatasaray” milijonieriai, nuo lūpų patraukdami savo overpriced Mojito kokteilius.

 - stadiono veja. Pasirodė kalbų ir apie tai, kad “Galatasaray” žaidėjai tiesiog bijojo žaisti visu pajėgumu ant dirbtinio stadiono kilimo ir “pasitaupė” norėdami išvengti traumų.

Kalbant apie rungtynes Turkijoje, didelio optimizmo neturiu. Favoritai dažnai pasitaupo pirmosiose rungtynėse, pasiekia minimalaus jiems reikalingo rezultato, o namuose, prie savo sirgalių, žaidžia visai kitu lygiu. 

Bet turiu viltį. Guodžia tai, kad “Žalgiris” ne kartą yra pateikęs panašaus lygio staigmenų. Ir galbūt užliūliuoti turkų milijonieriai ir vėl nepasižiūrės į rungtynes taip rimtai, kaip turėtų.

Vienaip ar kitaip, rungtynėse turėtų netrūkti intrigos. O tai sporte - svarbiausia. Sėkmės mūsiškiams!