Padus Graikijos rinktinei gerokai pasvilinę zelandai vis tik kapituliavo prieš savo oponentus, o mes sužinojome savo pirmuosius varžovus sekančiame čempionato etape. Po dviejų kėlinių atrodė, kad jau labai seniai planuotas mūsų susitikimas su Graikija gali ir neįvykti, tačiau antrą kvėpavimą įgavę šios komandos žaidėjai po truputį keitė įvykių eigą ir galiausiai ketvirtajame kėlinyje nulaužė rungtynes savo naudai.
Su kuo būtų žaisti lengviau? Greičiausiai, kad su Naująja Zelandija, kuri gynyboje daužosi taip pat smarkiai kaip graikai, bet stokoja talento puolime. Bet kaip tame posakyje, kur bėgi nuo vilko, bet būtinai užšoksi ant meškos, galėjome susidurti su nenuspėjama komanda, kuri neturėtų ko prarasti. Todėl gal geriau pasiimam Graikiją ir bandom išnarplioti šį rebusą, kuriam mūsų trenerių štabas ruošėsi dar prieš čempionato pradžią.
Iš Graikijos rungtynių su Naująja Zelandija pasiėmiau du dalykus.
Visų pirma, tai Walkup’o isolation žaidimas. Buvęs žalgirietis bent kelis kartus paeiliui turėjo atkarpą, kai buvo paliktas žaisti vienas prieš vieną. Ir visi tie bandymai baigėsi metimais Westbrook’o stiliumi - statant plytų namelį prie zelandų krepšio. Greičiausiai nebūtų pats blogiausias pasirinkimas keistis dengiamaisiais pikenrolo gynyboje ir laikytis per saugų atstumą nuo Walkup’o, taip jį viliojant atlikti pusiau dengiamus ir avantiūra kvepiančius metimus iš tolimesnės distancijos.
Antras akį rėžęs reiškinys - Papagianni’o gynybą saugant savo lanką. Atrodė, kad Naujosios Zelandijos gynėjai buvo nusitiesę pakilimo ir nusileidimo taką po graikų krepšiu, o Ponas Georgios vėluodamas jų laukė atvykimo salėje, rankose laikydamas plakatą “Welcome!”. Čia reikėtų pagalvoti, kad šiam centrui esant aikštelėje jį turėtų laužyti ne tik Jonas Valančiūnas, bet ir mūsų gynėjai. Ypatingai gerai tai daryti turėtų Brazdeikis, kuris gali po kontakto užsibaigti ir prieš tvirtesnius vyrukus, nei susidūrimų privengiantis Papagianni’s.
Būtent tai, kad graikai iš esmės turi vieną padorų centro puolėją ir privalo būti vienas iš pagrindinių Lietuvos rinktinės pranašumų. Kad ir kaip buvo smagu stebėti laisvesnį lietuvių žaidimą, iš kurio pagaliau buvo išgyvendintas tas prievartinis kamuolio grūdimas aukštaūgiams vos ne kiekvienos atakos metu, šioms rungtynėms reikėtų grįžti ne prie tokio primityvaus, bet vis tik labiau į baudos aikštelę orientuoto žaidimo braižo.
Dar vienas akivazdus Lietuvos rinktinės privalumas - gilesnė rotacija ir kokybiškesni atsarginiai žaidėjai. Lietuvių atsarginių žaidėjų indėlis yra antras visame čempionate ir pagal šį statistinį rodiklį mes nusileidžiame tik amerikiečiams. Graikų antrojo penketuko vargai būtent labiausiai pasimatė rungtynėse su JAV, kai jam būnant aikštelėje žaidimo kokybė nėrė žemyn ir bet kokios viltys apie pergalę buvo palaidotos būtent tada.
Nėra sąžininga lyginti rinktinių krepšinį su, pavyzdžiui, Eurolyga. Bet tik pagalvokite, kokioje turnyrinės lentelės vietoje atsidurtų toks žaidėjų kratinys, kokį turi graikai. Jei ne garantuota paskutinė vieta, tai tikrai kojų pirštų galiukais laisvai siektų dugną.
Iš esmės Graikijos rinktinė turi tik 4 aukštesnio lygio žaidėjus, kurie turi aiškius savo minusus. Apie Papagianni ir Walkup’ą kartotis nebeverta. Vienas minkštas ir bijantis kontakto, o kitas - prastai kuriantis ir dar prasčiau pataikantis iš tolimesnės distancijos. Kiti du, Papapetrou ir Larentzakis - stabilumo stokojantys atletai. Nuspėti jų žaidimą būtų tas pats, kas burti iš kavos tirščių, kurie buvo išgauti iš Kopi Luwak pupelių.
Kaip bežiūrėčiau, mane tiek įkvėpė sėkmingas rinktinės startas, kad aš sunkiai matau mus pralaiminčius prieš tokią Graikijos sudėtį. Teks pasistumdyt, krist, keltis, o gal net pasimušti, bet tikiu, kad mūsų vyrai nukals dar vieną pergalę.
